Istorinė raida
Pajūrio ruožas tarp Klaipėdos ir Palangos XVI-XX amžiais buvo tankiai gyvenama teritorija, kuri formavosi keletą šimtmečių. Istoriniuose šaltiniuose iš dabartinės parko zonos anksčiausiai paminėta Kalotė; 1253 m. ji minima krašto dalybų rašte tarp Ordino ir Kuršo vyskupo.
Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Melno taikos (1422 m.) krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Ordino ir Lietuvos. XV amžiuje buvo susirūpinta gyvenviečių steigimu, nes reikėjo užtikrinti Pajūrio pašto kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą Rygos link, funkcionavimą ir apsaugą. Šis kelias Ordinui buvo labai svarbus, todėl pakelėje buvo steigiamos karčemos, kurdinami gyventojai. XV amžiuje jau minimos Nemirsetos ir Kalotės karčemos. Jose keleiviai ne tik pernakvodavo, pavalgydavo, pasikeisdavo arklius; karčiamos buvo ir savotiški prekybiniai centrai. Čia rinkdavosi apylinkių žmonės, būdavo skelbiami krašto valdžios įsakymai ir potvarkiai. Nuo XVI amžiaus pradėta minėti ir Karklininkų karčema.
Sodybos daugiausiai buvo išsidėsčiusios vienkiemiais, jų pavadinimai kilę nuo čia gyvenusių žmonių pavardžių. Vėliau sodybų vietose kūrėsi kaimai. Kaip galima pastebėti iš 1540 m. (pirmojo šiame krašte) gyventojų surašymo, daugumą gyventojų tuomet sudarė kuršių kilmės žmonės. Didžiausia gyvenvietė tuo metu buvo Karklininkai, kuriuose gyveno apie 330 žmonių. Įsikūrusieji prie pat jūros daugiausiai vertėsi žvejyba, gyvenusieji atokiau vertėsi ir tradiciniais verslais: žemdirbyste, gyvulininkyste, augalininkyste.
Sparčiau augti gyvenvietėms kliudė stichinės nelaimės bei karai. 1709 - 1710 m. siautęs maras nusinešė daug žmonių gyvybių. 1757 - 1763 m. rusų kariuomenės okupacijos metu buvo sudeginti ištisi kaimai, pagrobti gyvuliai, gyventojams uždėti dideli mokesčiai. XIX amžiaus pradžios reformos (ypač baudžiavos panaikinimas 1807 m.) sudarė palankesnes sąlygas gyvenvietėms augti. XVIII amžiaus pabaigos - XIX amžiaus pradžios duomenimis kraštas buvo gana tankiai gyvenamas, čia buvę apie 12 kaimų. XIX amžiaus antroje pusėje baigė formuotis jų ribos ir struktūra. Atskiros sodybvietės ir mažesni kaimai buvo sujungti į didesnius vienetus. Susiformavo šios gyvenvietės: Kalotė, Nemirseta, Karklininkai, Melnragė, Giruliai, Labrenciškės, Kunkiai, Seigiai, Šaipiai, Grabiai, Dargužiai, Anaičiai, Bendigai, Brusdeilynas.
Kalotė. Viena seniausių pajūrio gyvenviečių. Istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo 1253 m. Apie seną praeitį liudija išlikusios legendos. Vietiniai gyventojai dar XX amžiaus pirmoje pusėje pasakodavo tokią legendą:
"Prieš daugelį šimtų metų Kalotėje gyveno turtingas bajoras. Jo pilis stovėjo ežero saloje. Priešai dažnai ją puldavo, bet niekaip negalėdavo paimti. Bajorui priklausė visa miškais apaugusi apylinkė, jo širdis buvo kieta ir negailestinga. Vieną dieną pilį puolė kryžiuočiai, daug jų žuvo, nuskendo ežere, bet pilies vis tiek nepaėmė. Vienas kryžiuotis vienuolis buvo paimtas į nelaisvę. Vakare buvo suruošta puota Perkūno garbei. Belaisvis vienuolis bandė gyventojus kalbinti priimti naują tikėjimą. Bajoras pareiškė, esą jeigu jo Dievas toks galingas, tegul sugriaunąs jo pilį, tuomet jis patikėsiąs naujojo Dievo galia. Vos tik ištarė šiuos žodžius, kilo audra, pilis su puotos dalyviais nugrimzdo į vandenį".
XV amžiuje Kalotės apylinkėse žemės buvo surašytos iš naujo. Iš vienos privilegijuotos valdos išsivystė kulminis Kalotės dvaras, dominavęs gyvenvietėje iki XIX amžiaus pradžios. Nuo 1552 m. pradedama minėti Kalotės karčema. XIX amžiaus pabaigoje, nutiesus geležinkelį, buvo įkurta Kalotės geležinkelio stotis, nuo 1895 m. ėmė veikti mokykla. Gyvenvietėje išsiskyrė dvarvietė, įsikūrusi į šiaurę nuo geležinkelio. Dvarvietę sudarė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas bei parkas. Palei kaimo keliuką, einantį iš rytų į vakarus ežero link, išsidėstė karčema, valstiečių, priklausančių dvarui, sodybos. Į rytus nuo dvaro, palei kitą kelią, įsikūrė mokykla bei plytinė. 1926 m. Kalotėje gyveno 172 gyventojai. Po karo buvusioje dvarvietėje įsikūrė gamybinis centras, dalis pastatų buvo nugriauta.
Karklė. Šiandien kaimas vadinamas Karkle. Šis vietovardis imtas vartoti po II pasaulinio karo. Iki XX amžiaus pirmos pusės vokiškuose šaltiniuose kaimas vadintas Karkelbeck, kartais Karkelbeek, vietiniai gyventojai vadino Karkelbeke (toks pavadinimas užfiksuotas 1908 m.). 1923-1938 m. kaimas vadintas Karklininkais. Vietovardis Karkelbeck reiškia "karklais apaugusią vietą prie upelio". 1540 m duomenimis Karklėje gyveno apie 330 gyventojų. Tai buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte. XIX amžiaus viduryje, prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus, susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Olandų kepurės kalno ir tęsėsi iki Nemirsetos - iš viso apie 9 km. Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos buvo išsidėstę išilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros. Nuo 1778 m. kaime veikė pradinė mokykla. Ilgainiui vienos mokyklos kaimui ėmė neužtekti; XX amžiuje Karklėje jau buvo įsikūrusios 3 pradinės mokyklos, veikė 2 karčemos-viešbučiai, 1910 m. pastatyta bažnyčia. XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje kaimo viduryje buvo pastatyta gelbėjimo stotis. 1926 m. kaime gyveno 841 gyventojas, kaimas užėmė 1296 ha. teritoriją. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams. Senosios sodybos buvo sunaikintos.
Šaipiai. XVII amžiaus viduryje šioje vietovėje gyveno ūkininkas Tom Scheip. Iš šio asmenvardžio ir kilo kaimo pavadinimas. XIX amžiaus antroje pusėje kaimas galutinai susiformavo iš 3 kaimaviečių: Szurlig Michel, Pleiken Gerge, Scheipen Thoms. Po kaimų suvienijimo 1905 m. jame gyveno 175 gyventojai, iš kurių 171 buvo lietuviai. Šaipiuose išlikusios dvi XX a. pradžios sodybos - medinės, stačiakampio plano, vienaukštės. Sodybos apsodintos medžiais, šalia užveisti sodai.
Nemirseta. XV amžiaus šaltiniuose, užfiksuotas Nimmersatt pavadinimas. Vėliau buvo vartojami šie vardai: Nimmersatt, Nimmersath, Nymmersat (1540 m.). Lietuviškuose šaltiniuose XX amžiaus pirmoje pusėje buvo vartojamas Nemerzatės pavadinimas, kilęs iš asmenvardžio Nemirair ir žodžio seta, kuršių kalboje reiškusio "kiemą".
Nemirseta - viena seniausių pajūrio vietovių, jau VIII-XIII amžiuje priklausiusių Palangos prekybiniam centrui. Nuo XIII amžiaus Nemirseta perėjo Ordino žinion. 1422 m. kaimas tapo pasienio punktu. 1434 m. pradedama minėti karčema, įsikūrė pasienio sargybos būstinė. Nuo XVIII amžiaus antros pusės veikė pašto įstaiga, vadinama Immersatt. 1773 m. įsteigta pradinė mokykla, pastatytas vėjo malūnas. Nuo XIX a. trečio dešimtmečio Nemirsetoje pradėjo kurtis kurortas. 1926 m. kaime gyveno 197 gyventojai. Čia XIX a. pabaigoje pastatyti vasarnamiai, veikė viešbutis-karčema, pasienio muitinės punktas, gelbėjimo stotis. Vasarnamiai buvo pastatyti jūros pakrantėje, prie pagrindinio kelio stovėjo viešbutis. XX amžiaus pirmoje pusėje jis buvo vadinamas Kurhauzu. Valstiečių sodybos išsidėstė į rytus nuo pagrindinio kelio - arčiau pasienio su Lietuva. Pakrantės ruožas XIX a. pirmoje pusėje buvo užsodintas pušynais, kurie saugojo gyvenvietę nuo jūros vėjų. XX a. antroje pusėje Nemirsetos centre įsikūrė karinis dalinys, vasarnamiai buvo nugriauti, Kurhauzas rekonstruotas, pastatytos kareivinės, gyvenamųjų namų kariškiams kompleksas. Nemirsetoje likęs rekonstruotas Kurhauzo pastatas, kuris stovi jau nuo XV a. pirmos pusės minėtos karčemos vietoje. Pajūryje išlikusi XX a.pradžioje statyta Nemirsetos gelbėjimo stotis.
Senosios Pajūrio gyvenvietės, išskyrus pietinę Karklės dalį, beveik visiškai sunaikintos. Išlikusios kelios senos sodybos Šaipiuose ir Nemirsetoje. Kur kas geriau išsilaikė kaimai, tiesiogiai nepriklausę karinei zonai - Grabiai, Bruzdeilynas, Dargužiai, Kalotė ir pietinė Karklininkų dalis.