LithuanianEnglish (United Kingdom)

Straipsniai apie ekologiją

There are no translations available.

Beribių jūrų ribos

Arba tuno konservai prieš koralinius rifus

www.apicentras.lt

Beribės jūros...

Per amžius žmonės gyveno manydami, kad jūra yra neišsemiamas žuvies šaltinis. O praeitais metais žurnale „Science“ paskelbtame straipsnyje teigiama, kad jei dabartiniai mastai tęsis, iki 2050 m. komerciškai gaudomos žuvies nebeliks. Šiuolaikinę žvejybą net su intensyvia žemdirbyste sunku lyginti. Žvejai traukia jūros dugnu kelių dešimčių metrų pločio tralus, išmeta kilometrų ilgio tinklus, naudojasi lėktuvais ir echolokaciniais prietaisais tam, kad aptiktų žuvis bet kurioje vandenyno dalyje, net kilometro gylyje. Tačiau blogiausia tai, kad dabartiniai žvejybos metodai naikina ne tik žuvis, bet ir ištisas jūros ekosistemas bei visa, kas jose gyva.

Pietų kaina

Nors norėtųsi užmerkti akis ir nežinoti, kokia yra reali mūsų pietų kaina, tačiau faktai tiesiog stulbina. Štai keletas pavyzdžių.

Daug žuvų gaudoma tralavimo būdu, kai du laivai traukia didžiulį dugnu slenkantį tralą, o šis šluoja viską, kas papuola jo kelyje. Į vieną tokį tralą gali patekti ir žūti iki 50 delfinų ir šimtai kitų būtybių, be to, šis metodas visiškai suardo dugno ekosistemą, tai yra tuos pačius žuvų namus. Teigiama, kad visame neaprėpiamame vandenyne jau nebeliko tralavimo nepažeistos jūros šelfo zonos (iki 150–200 metrų gylio)... Kadangi šelfo zonoje žuvų vis mažėja, pradėtas ir giluminis tralavimas, kelių šimtų metrų ar kilometro gylyje. O giliuose vandenyse gyvūnai auga labai lėtai, giluminiai koraliniai rifai (atrasti tik neseniai) siekia tūkstantį metų. Tūkstantį metų augo, ir buvo nušluotas dėl keleto žuvų. Giluminis tralavimas – tai lyg plynas miško kirtimas tam, kad būtų surinkti grybai. Praeitais metais Jungtinėse Tautose buvo bandoma jį uždrausti, bet Islandija šį bandymą blokavo. Beje, Lietuva taip pat užsiima šiuo verslu.

Kadangi Europos vandenyse žuvies jau beveik neliko, ieškoma naujų vietų. 2006 m. ES išsipirko licenciją 200-ams tralerių Mauritanijos vandenyse. O vienas traleris per mėnesį gali sugauti tiek žuvies, kiek užtektų maitinti nemažą kaimą ištisus metus. Neribojami Europos ir Azijos žvejų laivai išsemia Afrikos pakrantes, ten padariniai jaučiami itin stipriai. Gal ir nerūpėtų tolimos šalys, bet atostogų metu panardyti tarp įvairiaspalvių žuvų yra dažno svajonė.

Krevečių gaudymas yra dar vienas absurdiškas pavyzdys. Kartu su krevetėmis į tinklus papuola daug kitokios gyvūnijos, 1 kg krevečių vidutiniškai tenka 8–9 kg per bortą išmestų mirštančių delfinų, vėžlių, žuvų, jūros ežių ir kitų gyvų būtybių. Vadinasi, per metus parduodamos 4,5 mln. t krevečių kainuoja 30 mln. t beprasmiškai iššvaistytos gyvybės.

Žuvininkystė

Akvakultūra, deja, nėra visuomet tinkamiausias sprendimas. Gerai, jei šitaip auginamos augalėdės žuvys. Deja, vienas iš populiariausių akvakultūros produktų yra lašišos ir krevetės, maitinamos žuvimi! O vienam kilogramui lašišų išauginti reikia iki dešimt kilogramų žuvies. Be to, Azijoje, kur krevečių akvakultūra klesti, jų fermoms diegti kertami mangroviniai miškai. Fermos savo ruožtu per kelerius metus taip užteršia aplinką, kad reikia kirsti naujus miškus ir kurti naujas fermas.

Didžioji politika

Daugelis tikisi, kad valstybinės institucijos priims reikalingus įstatymus. Deja... Jau keleri metai mokslininkai reikalauja sustabdyti Baltijos jūros menkės žvejybą. O kvotos beveik nesikeičia. Politikai bijo priimti nepopuliarius sprendimus ir sumažinti žvejybos apimtį. Po kelerių metų tai jau bus ne jų atsakomybė. Ar galime tikėtis, kad ekonomikos dėsniai sutvarkys šią situaciją? Juk jei žuvies nedaug belieka, verslas nebus pelningas. Iš tikrųjų taip ir yra. Didelė dalis žvejybos būtų nuostolinga... jei ji nebūtų palaikoma valstybės subsidijomis. Per metus pasaulyje žvejybos subsidijoms išleidžiama 25 mlrd. JAV dolerių. Taigi paskutinė žuvis bus sugauta mokesčių mokėtojų pinigais.

Sprendimai

Džiugu, kad vis daugiau organizacijų ir žmonių prisideda prie šių problemų spendimų. Tik tada, kai žmonės nustoja pirkti gamtą niokojančius produktus, verslas privalo keistis. Pirmieji ženklai jau matomi: pradedami steigti jūriniai rezervatai, bandoma gerinti žvejybos būdus, įsteigtas ekologinis jūrų produktų sertifikavimas (MSC – Marine Stewardship Council), teikiamas subalansuotą žvejybą vykdančioms organizacijoms.

Lietuviai galėtų rinktis ežerų žuvis, nors Atlanto silkės taip pat yra sąlyginai gausu. Geriausia – vengti plėšrūnių ir didelių žuvų, menkės, lašišos ir tuno. Be to, kad jos yra labai išgaudytos, būdamos aukščiau mitybos grandinėje jos sukaupia daug sunkiųjų metalų ir kitų kenksmingų medžiagų.