LithuanianEnglish (United Kingdom)

Gintaro gaudymas

GINTARO GAUDYMO PASLAPTYS

Baltijos pajūrio gyventojai nuo žilos senovės brangino jūros dovanas – gintarą - prilygindami jį auksui. Ne vienas tikėjo ir tebetiki, kad gintare slypi magiška jėga, galinti apsaugoti nuo pikto, išgydyti. Smilkstančiu gintaru buvo gydomos kvėpavimo takų ligos, ausų skausmas. Gerklės skausmas, prasidedantis gripas gydyti kabinant ant kaklo balsvo gintaro karolius.

Pajūrio gyventojai iki XIII a. dažniausiai rinkdavo ant kranto išplautą gintarą, vėliau išmoko graibštais gaudyti jį jūroje. Naudoti įvairūs gintaro gavybos būdai; pagrindiniai jų naudojami iki šių dienų. Tai – gintaro gaudymas graibštais ir gintaro rinkimas. Mūsų dienomis gintarą rinkti ir gaudyti galime kiek tinkami. Bet taip buvo toli gražu ne visada. Pavyzdžiui, XIII a. gintaro gavyba buvo monopolizuota kryžiuočių. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės - visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Pajūryje vaikščioti taip pat buvo uždrausta - pagautas praeivis, net ir neturėjęs gintaro, buvo baudžiamas. Vėliau Prūsijoje net iki XIX amžiaus pradžios gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis rakindavo prie gėdos stulpo, išplakdavo, ištremdavo visam laikui iš šalies, pakardavo, net laužė ratu.

Vėliau Kuršo baronai įgijo teisę išnaudoti pajūrio valstiečius ir žvejus, priversdami juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai. Kranto eigulys privalėjo varyti valstiečius ir žvejus į pajūrį rinkti gintaro bei sekė, kad pajūryje nevaikščiotų joks pašalinis žmogus. Sugautas pakrantėje pašalietis, nežiūrint, ar jis pavogė gintaro, ar ne, turėjo būti baudžiamas. Valstiečiai būdavo verčiami prisiekti, kad nei jų vaikai, nei žmona atvirai ar paslapčiomis nenusineš nė vieno gintaro gabalėlio.

Šiais laikais gintaro gaudytojas esant geram metimui Baltijos jūros pakrantėje (Lietuvoje - daugiausia ties Karkle bei Melnrage) gali per vieną kartą surinkti bei pagauti kelis šimtus gramų nedidelių gintaro gabaliukų. Rečiau pasitaiko stambesni gabalai, kurių svoris siekia kelis šimtus gramų. Bet laimė nusišypso tik kantriesiems.

Gintaras išmetamas tik kartu su nušlifuotais jūros pagaliukais (kuo stambesni pagaliukai, tuo didesnė tikimybė pasidžiaugti didesniu gintaru), kriauklėmis, skirtingais jūros augalų bei gyvūnų likučiais. Gausiausias metimas - po didžiųjų audrų, kai srovės yra išjudinę jūros gelmėse glūdinčius "aukso" telkinius, bet jūra jau aprimusi - bangos siekia apie vieną metrą.

Į telkinius-duobes prie mūsų krantų gintarą suneša jūros bei Kuršių marių srovės. Taip pat nuolat gilinant Klaipėdos uosto farvaterį, paliečiamas ir gintaringasis sluoksnis, kuriame yra apie 112 tonų gintaro. Manoma, kad gintaringas sluoksnis užima net 3000 ha plotą. Iškastas gruntas, kuriame yra ir gintaro, iškraunamas atviroje jūroje. Tai - vienas iš paaiškinimų, kodėl vis dar galime džiaugtis „jūros auksu“.

Gintaro gaudytojai, bandydami atsekti, nuo kokios vėjo krypties, kokių vandens srovių priklauso gintaro metimas, net rašo dienoraščius, tik niekam taip ir nepavyko visiškai perprasti tos paslapties. Tad paprastai gintaro gaudytojas ateina į paplūdimį, atsitempdamas su savimi ir visą gaudymui skirtą įrangą: graibštą, guminius batus, neperšlampamą aprangą...

Visgi yra požymių, rodančių, kad greitai gali būti metamas gintaras. Pavyzdžiui, jei netoli kranto vandenyje pastebėjote tamsią, kunkuliuojančią dėmę iš žolių ir pagaliukų, virš kurios skraido kirai ir jeigu dar pučia palankus vėjas, belieka kantriai laukti, kol dėmė priartės prie kranto. Dėmei priartėjus, prasideda kova su bangomis ir didžioji "medžioklė", turinti savo ypatumų. Gaudant gintarą galima stovėti nugara į jūrą. Tada, bangai grįžtant, ji išsiskleidžia kaip vėduoklė, galima pamatyti ir "pričiupti" gintarą. Bet kai bangos didelės, rizikuoti ir bristi gilyn neverta, nes galite būti ne tik gerai išprausti, bet ir įtraukti į jūros gelmes. Kai bangos meta daug jūros šiukšlių, labiau tinka gaudymo būdas, kai gaudytojas aklai beda graibštą į bangas, vildamasis, kad kartu su jūros šiukšlėmis įklius ir gintarai. Po to visas pagautas turtas iškratomas ant kranto ir surenkamas laimikis. Jei pamatei vandenyje stambų gintarą, bet nespėjai jo iškart sugauti, gintaras grįš į jūrą ir stovėk nestovėjęs, jo jau nebepamatysi. Gintaro gaudymas – azartiškas procesas. Pataikei ant bangos, gintaras "eina" - nejauti nei šalčio, nei alkio, malonumas nustelbia viską. Daugeliui gintaro gaudytojų tai yra hobis, savotiškas bendravimas su gamta. Yra ir žmonių, kurie sugautus gintarus arba pačių padarytus papuošalus pelningai parduoda. Taigi, ir procesas malonus, ir naudos yra.

Po kelių valandų pasikeičia vėjas, srovė, ir jūros šiukšlės dingsta kartu su gintaru... iki kito karto. Ir dažniausiai, atėjęs į tą pačią vietą kitą dieną, jau nieko nepeši.

Paruošė gidas- gintaro gaudytojas Igoris Osnač.

Informaciją apie ekskursijas rasite gido Igorio internetinėje svetainėje www.amberguide.lt (anksčiau: www.gintalinis.lt );

el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai  (anksčiau: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ); tel. 8 650 21337