Lankytinos vietos
Pakrantės artilerijos baterija Kukuliškių kaime
Apie šiuos pastatus, kaip apie įslaptintus karinius objektus, duomenų randama mažai. Žinoma, kad jie buvo pastatyti II pasaulinio karo pradžioje. 1939 m. kovo mėn., Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos ir Vokietijai besiruošiant žygiuoti į rytus, įrengtas karinis jūrų uostas, pradėta įtvirtinti Klaipėdos pajūrį. Greičiausiai kranto apsaugos fortas, esantis į šiaurę nuo Olandų kepurės, buvo pastatytas ir įrengtas apie 1940 m., kuomet TSRS siena, okupavus Lietuvą, priartėjo prie šiaurinės Vokietijos pasienio ribos.
Fortai turėjo būti įrengti pagal tipinius projektus. Fortus prie Klaipėdos sudarė 9 gelžbetoniniai įrenginiai, sujungti požeminiais keliais. Išorėje įėjimai buvo užmontuoti ir pridengti spygliuotos tvoros užtvaromis, fortai apginkluoti pabūklais ir kulkosvaidžiais. Giruliuose buvo įkurdinti artilerijos bazės kariai ir karininkai, ėmė veikti ir artilerijos pajėgų sanatorija. Po II pasaulinio karo tokie fortai nebebuvo statomi.
Šiuo metu išlikusį Pajūrio regioninio parko direkcijai priklausantį karinių įtvirtinimų kompleksą sudaro trys pastatai (įrenginiai). Didžiausio pastato plotas yra 500 m2. Kito įrenginio plotas yra perpus mažesnis – 240 m2. Mažiausias, arčiausiai jūros esantis įrenginys, tėra 140 m2 ploto. Ant mažiausiojo pastato pokario laikais buvo pastatytas 4 m2 ploto antstatas.
Daugiau informacijos apie pakrantės artilerijos bateriją - http://tv.delfi.lt/video/3hsYzuAk/?c=1#c.
Ekspozicija pakrantės artilerijos baterijoje
Kalotės ežeras
Kalotės ežeras įtrauktas į Kalotės botaninį – zoologinį draustinį. Ežeras yra 50 ha ploto. Rudenį ir pavasarį jame apsistoja reti migruojantys paukščiai. Iš Kalotės ežero išteka upelis Cypa, įtekantis į Baltijos jūrą. Prie pietrytinio Kalotės ežero kranto yra įsikūrusios kelios stovyklavietės.
Kalotės ežeras
Olandų kepurės kalnas ir skardis (kaip rasti)
Pajūrio regioniniame parke esantis Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis apima 123 ha plotą. Čia saugomas Baltijos jūros skardis ir jo gamtinė aplinka. Prieš 12-15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Aukščiausia jo viršūnė vadinama Olandų kepurės kalnu. Tai - 24 metrų virš jūros iškilusi parabolinė kopa, supustyta ant moreninio gūbrio.
Olandų kepurės kalnas yra nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16-18 metrų aukščio kriaušiu. Tokio aukšto skardingo jūros kranto Lietuvos pajūryje daugiau nėra. 2008-06-04 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-309 Olandų kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą. Ardomas Olandų kepurės skardis maitina smėliu puikiuosius Palangos ir Girulių paplūdimius.
Olandų kepurės kalnas nuo seno buvo apaugęs pušų ir ąžuolų sengire, sudarydamas ryškų kontrastą aplink plytinčiai pustomo smėlio lygumai (palvei), todėl kalnas buvo geras orientyras jūreiviams ir žvejams. XVII a. pabaigoje sudarant Klaipėdos uosto žemėlapius, pradėta žymėti Olandų kepurės vieta. Oficialiai šis kalno pavadinimas žemėlapiuose ir locijose buvo įteisintas 1818 metais. Tais pačiais metais ant skardžio buvo pastatyti ir įspėjamieji ženklai laivams. Greičiausiai kalnas gavo "Olandų kepurės" pavadinimą dėl jo panašumo į olandišką kepurę, žiūrint iš jūros pusės, tačiau toks pavadinimas ilgą laiką buvo naudojamas tik jūrininkų, besinaudojusių jūriniais žemėlapiais. Vietiniai gyventojai darXIX a. - XX a. pirmoje pusėje vadino vietovę Melnmuiže (iš kurš., latv. Juodasis dvaras).
Į pietus ir į šiaurę nuo Olandų kepurės eina status senovinis Litorinos jūros kranto šlaitas, bangų suformuotas prieš 5-7 tūkstančius metų. Santykinis šio senovinio šlaito aukštis (nuo jūros terasos apačioje iki moreninio gūbrio viršuje) yra 8-21 m. Čia susidarė gilios šaltiniuotos griovos su trumpais srauniais upokšniais. XIX a. pabaigoje, apželdinant Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietose buvo sukurtas klaipėdiečių pasivaikščiojimams skirtas parkas, įveisti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Šlaito viršuje įrengtos regyklos su pavėsinėmis.
Pažintinis takas “Litorina”
Siūlome pasivaikščioti nuostabaus grožio miško taku - istorinės Litorinos jūros krantu - išvagotu šaltiniais. Prieš maždaug 7 500 metų, kai čia tyvuliavo Litorinos jūra, vandens lygis buvęs gerokai aukštesnis. Todėl skyrėsi ir kranto linija. Litorina - tai tiesiog viena Baltijos jūros vystymosi stadijų. Litorinos krantas bei Olando kepurės kalnas yra geologijos paminklai, o teritorija paskelbta Olando kepurės kraštovaizdžio draustiniu.
Karklės kaimas
Iki XX amžiaus pirmosios pusės kaimas vadinamas "Karkelbeck", vietiniai gyventojai vadino kaimą "Karkelbeke". Vietovardis sudarytas iš 2 žodžių: “Karkel“ - karklai ir “beck“- kuršių kilmės žodžio, reiškiančio nedidelį upeliuką. Taigi "Karkelbeck" reikštų krūmokšniais apaugusią vietą, įsikūrusią prie upelio. 1923 - 1938 m. kaimas buvo užvadintas Karklininkais. Karkle kaimas pradėtas vadinti tik po II pasaulinio karo.
Nuo VIII amžiaus šias pajūrio žemės apgyvendino kuršiai. XV amžiuje šiose vietovėse buvo pradėtos steigti gyvenvietės, mat reikėjo užtikrinti pajūrio kelio Karaliaučius - Klaipėda - Ryga funkcionavimą ir apsaugą. Nuo XVI amžiaus pradedama minėti ir Karkelbeck karčema.
1540 m. įvykusio pirmojo šiame krašte gyventojų surašymo duomenimis didžiausias kaimas į šiaurę nuo Klaipėdos buvo Karkelbeck. Jame tuo metu gyveno apie 330 gyventojų, kurių daugumą sudarė kuršiai. Sodybos daugiausia buvo išsidėsčiusios vienkiemiais. Gyvenusieji prie pat jūros daugiausiai vertėsi žvejyba. Atokiau nuo pajūrio buvo verčiamasi žemės ūkiu. Nuo 1778 m. kaime ėmė veikti pradinė mokykla, vėliau buvo įsikurtos dar 2 pradinės mokyklos. Karklėje veikė 2 karčemos.
XIX amžiaus viduryje, prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus, susiformavo didysis Karkelbeck kaimas, kuris prasidėjo nuo “Olandų kepurės” kalno ir tęsėsi iki Nemirsetos - apie 9 km. Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos buvo išsidėstę išilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros. 1848 m. kaime gyveno 549 gyventojai, įsikūrę 73 sodybose. Gyventojų daugumą sudarė lietuvininkai, daugiausia evangelikų tikybos. Buvo susiformavusi stipri žvejų bendruomenė. 1910 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kuri po II pasaulinio karo nugriauta ten pokariu įsikurusio sovietinės kariuomenės dalinio.
1926 m. Karklėje gyveno 841 gyventojas, buvo 210 namų ir žemės valdų savininkų. Dauguma jų vertėsi žemdirbyste bei žvejyba. Kaime gyveno keli paštininkai, siuvėjai, šaltkalvis, 2 viečbutėlių savininkai, 2 mokytojai.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daug gyventojų išvyko. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio buvo atiduota kariškiams. Senosios sodybos buvo sunaikintos. Išliko tik pietinė kaimo dalis.
Karklės kaimas išlaikė etnografinį savitumą. Čia yra kultūros paveldo vertybių, harmoningai susiliejančių su vietine pajūrio gamta. Ant jūros kranto yra išlikusios senosios kapinės, kur galima pasigrožėti autentiškais antkapiais. Kapinės turėjo savo pavadinimą - buvo vadinamos “Liepų“ kapinėmis.
Karklės kaimas paskelbtas etnokultūriniu draustiniu.
Paukščių stebėjimo namelis prie Plocio ežero
Paukščių stebėjimo namelis – tai puiki vieta stebėti daugybę vandens paukščių iš arti. Turėdami stipresnius žiūronus galėsite atpažinti čia poilsiaujančius bei trumpam pasimaitinti sustojančius didžiųjų, vidutiniųjų, mažųjų dančiasnapių būrius, žiląsias, rudagalves, smailiauodeges, šaukštasnapes, pilkąsias, kuoduotąsias, antis, cyples, klykuoles, krykles. Iki Plocio ežero draudžiama važiuoti automobiliu; jį geriausiai palikti už 3 km nuo ežero esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir eiti pėsčiomis arba dviračiu.
Paukščių stebėjimas prie Plocio ežero
Senoji laivų gelbėjimo stotis Nemirsetoje
XX a. pr. pajūryje pastatyta laivų gelbėjimo stotis. Dabar ji priklauso valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pakrančių apsaugos rinktinei.
Nemirsetos apylinkės ir kopos
Nemirsetos kopos savo įstabiu kalvotu reljefu sužavi visus apsilankiusius. Šis įspūdis dar sustiprėja suvokiant, kad visa tai suformuota gamtos - žmonių įtaka čia minimali.
Išskirtinė Nemirsetos apylinkių vertė – gamtinė įvairovė. Čia nedideliais atstumais kaitaliojasi įvairūs vietovaizdžiai: apsauginis pajūrio kopagūbris, senovinis Litorinos jūros šlaitas, parabolinių kopų gūbrys, banguota smėlio lyguma - palvė, pajūrio pelkių ir ežerokšnių virtinė.
Nemirsetos parabolinės kopos ir smiltpievės pasižymi unikaliomis augalų bendrijomis. Čia auga lietuviška orchidėja – tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens), endeminiai Rytų Baltijos pakrantės augalai baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermus), smiltyninis laibenis (Alyssum gmellinii), pajūrinis pelėžirnis (lathyrus maritimus) ir kt.
Įdomu, kad einant užkopės takeliu, vienoje pusėje auga pajūrio smėlynų augalai, o - kitoje tipiški miškų, vakarų taigos augalai. Tad šalia pajūrinės našlaitės, smiltynino laibenio, pajūrinio pelėžirnio auga miškinė septynikė, dvilapė medutė, apskritalapė kriaušlapė.
Visi šie vietovaizdžiai, gamtinės vertybės saugomi Pajūrio regioninio parko Nemirsetos kraštovaizdžio draustinyje.